Archajiška pavasario šventė Velykos pasiekė mus iš neatmenamų Pagonybės laikų.  Švenčiama visame pasaulyje, atsižvelgiant į mėnulio fazę.

Archajiniai žmonės, garbinę Gamtą ir jos tvarinius, šios šventės metu atlikdavo apeigas, susijusias su gamtos ir gyvybės prabudimu, prisikėlimu po žiemos.

Kiaušinis, visame pasaulyje, nuo pat jo sukūrimo pradžios, buvęs vaisingumo ir gyvybės simboliu, šios šventės metu buvo visaip išpuošiamas, o paskui ridenamas žeme, kad suteiktų jai gyvybinių galių ir viskas imtų augti bei vešėti. Siekdami padėti gyvybinėms galioms iš kiaušinio išsiveržti, apeiginiais margučiais susidauždavo, tardami linkėjimus.

Velykose, šalia marginto kiaušinio ne mažiaus svarbus yra ir kiškis.

Europietiškojoje tradicijoje velykinis kiškis arba triušis simbolizuoja prabudimą ir naują gyvenimą, yra Mėnulio dievybės Oestros (teutonų) arba Eostros (anglosaksų), nuo kurios ir kilo Velykų vardas Easter, gyvūnas.

Velykinis kiškis simbolizuoja atgimimą, prisikėlimą – lygiai taip pat, kaip ir naujo mėnulio gimimas.